kebeklis

kebẽklis sm. (2), kebèklis 1. (2) CII57, N, K, LsB498, Klp, Rg, Varn, Kltn, Ms kablys, kobinys; šakotas pagalys: Jis kumpas kaip kebẽklis KI579. Naščiai tur du kebekliù, ant kurių du viedru pakabina nešant J. Su kebekliù prilenkęs lazdą skena riešutus J. Nukaldinos sau gelžies kebeklius M.Valanč. Užkabink durų kebẽklį, kad gyvuliai neįeitų į daržinę Vdžg. Drabužius kabinki ant kebẽklio Šll. Kebẽklis išsitraukė iš durų Rs. O vilkas forts šoko ant kebeklio, ir jis pasikorė (ps.) Tlž. Vyrai ilgais kebekliais plėšė sparus žemėn Vd. Pleškė užkabinama ant kebeklio, kebekliai pritaisyti prie skieto Skdv. Meškerė yra plieninis kebeklis, kuriuo gaudomos žuvys Nm. Sidabro viedrais, aukso drakteliais, misingio kebeklokais (= kebeklukais) TDrVII43. Vaiką bara už netikusį raštą: „Pristatei visokių kebeklių!“ Tr. Vyras kai kebẽklis (kumpa nosimi) Šll. 2. kablys virvėms vyti, klebetas: Prisuk kebẽklį virvučių J. Su kebekliù virves vija Slnt. Votagai tampa su kebekliais vyti Klp. Aš jau pilną kebẽklį prisukau, bemaž būs gana pavadei nuvyti Kv. 3. Skdv, Vdk prietaisas staklių riestuvui pasukti ar sulaikyti: Kebèklis – kur audimą rieti Jrb. 4. sunešiotas, subelstas daiktas: Jis avėjo kebẽkliais (suplyšusiais batais) Kč. 5. prk. kliūtis, keblumas: Bus kebeklis ir su jąj Lp. Nuvyko į Kauną sužinoti, kame kebeklis rš. Daug dar yra kebẽklių Vvr. 6. scom. prk. kas priekabus: Tam kebekliui nėko nepasakysi, ant kožno žodžio atsibara Vvr.